2 Kings 5
1 Na, o viena moteris iš pranašų sūnų žmonų šaukė Elišai, sakydama: „Tavo tarnas, mano vyras, mirė; ir tu žinai, kad tavo tarnas bijojo VIEŠPATIES; ir atėjo skolintojas pasiimti abiejų mano sūnų vergais“.
2 Ir Eliša jai tarė: „Ką turėčiau tau padaryti? Pasakyk man, ką turi namuose?“ Ir ji tarė: „Tavo tarnaitė nieko kito neturi namie, kaip tik puodą aliejaus“.
3 Tada jis tarė: „Eik, pasiskolink indų, tuščių indų, visur iš visų savo kaimynų; nemažai pasiskolink.
4 Ir parėjusi užsirakink duris sau ir savo sūnums iš paskos ir išpilk į visus tuos indus, o tą, kuris pilnas, atsidėk“.
5 Taigi nuo jo nuėjusi ji užrakino duris sau ir savo sūnums iš paskos, kurie nešiojo jai indus; o ji išpilinėjo.
6 Ir įvyko, kai indai buvo pilni, ji tarė savo sūnui: „Atnešk man dar vieną indą“. O jis jai tarė: „Daugiau nebėra indų“. Ir aliejus sustojo.
7 Tada ji atėjo ir pasakė Dievo vyrui. Ir jis tarė: „Eik, parduok tą aliejų ir sumokėk savo skolą, o tu ir tavo vaikai gyvenkite iš to, kas liks“.
8 Ir vieną dieną atsitiko, kad Eliša nuėjo į Šunemą, kur buvo didinga moteris; ir ji privertė jį valgyti duonos. Ir buvo, kad kiekvieną kartą praeidamas jis ten užsukdavo valgyti duonos.
9 Ir ji tarė savo vyrui: „Štai aš suprantu, kad tas, kuris nuolat praeina pro mus, yra šventas Dievo vyras.
10 Padarykime, meldžiu tave, mažą kambarį ant sienos; ir jam padėkime ten lovą, stalą, kėdę ir žvakidę; ir kai jis ateis pas mus, bus taip, kad jis ten užsuks“.
11 Ir atsitiko, kad vieną dieną ten atėjęs jis užsuko į tą kambarį ir ten atsigulė.
12 Ir jis tarė savo tarnui Gehaziui: „Pakviesk tą šunamietę“. Ir kai jis ją pakvietė, ji atsistojo jo akivaizdoje.
13 Ir jis jam tarė: „Dabar sakyk jai: ‘Štai tu rūpinaisi dėl mūsų visu šituo rūpesčiu; ką dėl tavęs padaryti? Ar norėtum kad už tave būtų pakalbėta karaliui ar kariuomenės vadui?’“ Ir ji atsakė: „Aš gyvenu savo tautos tarpe“.
14 Ir jis tarė: „Tai ką jai padaryti?“ O Gehazis atsakė: „Iš tikrųjų, ji neturi vaikų, o jos vyras senas“.
15 Ir jis tarė: „Pakviesk ją“. O kai jis ją pakvietė, ji atsistojo tarpduryje.
16 Ir jis tarė: „Apie šitą laikotarpį pagal gyvenimo metus, tu apkabinsi sūnų“. O ji tarė: „Ne, mano viešpatie, Dievo vyre, nemeluok savo tarnaitei“.
17 Ir ta moteris pastojo ir pagimdė sūnų tuo laikotarpiu, pagal gyvenimo metus, kaip buvo jai kalbėjęs Eliša.
18 Ir vaikui užaugus, vieną dieną atsitiko, kad jis išėjo pas savo tėvą prie pjovėjų.
19 Ir jis tarė savo tėvui: „Mano galva, mano galva“. Ir jis tarė berniukui: „Nunešk jį jo motinai“.
20 Ir kai jis buvo jį paėmęs ir nunešęs jo motinai, jis sėdėjo ant jos kelių iki vidudienio, o po to mirė.
21 Ir užlipusi ji paguldė jį ant Dievo vyro patalo, užrakino paskui jį duris ir išėjo.
22 Ir pašaukusi savo vyrą ji tarė: „Atsiųsk man, meldžiu tave, vieną iš jaunuolių ir vieną iš asilų, kad nulėkčiau pas Dievo vyrą ir sugrįžčiau“.
23 Ir jis tarė: „Kodėl nori eiti pas jį šiandien? Juk nei jaunas mėnulis, nei sabatas“. O ji tarė: „Bus gerai“.
24 Tada pasibalnojusi asilą ji tarė savo tarnui: „Varyk ir eik pirmyn; nesulėtink man jojimo, nebent tau paliepsiu“.
25 Taip ji vyko ir atėjo pas Dievo vyrą į Karmelio kalną. Ir įvyko, kad Dievo vyras, pamatęs ją iš tolo, tarė savo tarnui Gehaziui: „Štai ten ta šunamietė;
26 dabar bėk, meldžiu tave, jos pasitikti ir jai sakyk: ‘Ar tau viskas gerai? Ar viskas gerai tavo vyrui? Ar viskas gerai tavo vaikui?’“ Ir ji atsakė: „Gerai“.
27 Ir atėjusi pas Dievo vyrą į kalvą, ji nutvėrė jį už kojų; bet Gehazis priėjo ją šalin stumti. O Dievo vyras tarė: „Palik ją; nes jos siela nuliūdusi jos viduje; o VIEŠPATS tai paslėpė nuo manęs ir man nepasakė“.
28 Tada ji tarė: „Argi aš prašiau iš savo viešpaties sūnaus? Argi nesakiau: ‘Neapgauk manęs’?“
29 Tada jis tarė Gehaziui: „Susijuosk strėnas, pasiimk į ranką mano lazdą ir eik; jei ką sutiksi, nesveikink jo; o jei kas tave sveikins, neatsakyk jam; ir uždėk mano lazdą ant vaiko veido“.
30 Ir vaiko motina tarė: „Kaip VIEŠPATS gyvas ir kaip gyva tavo siela, tavęs nepaliksiu“. Ir jis atsikėlęs ėjo paskui ją.
31 O Gehazis nuėjo pirma jų ir uždėjo lazdą ant vaiko veido; bet nebuvo nei balso, nei girdėjimo. Todėl jis grįžo jo pasitikti ir jam pranešė, sakydamas: „Vaikas neprabudo“.
32 O Elišai įėjus į namus, štai vaikas miręs, paguldytas jo lovoje.
33 Taigi įėjęs jis užrakino duris jiems abiems iš paskos ir meldėsi VIEŠPAČIUI.
34 Ir užlipęs ir atsigulęs ant vaiko, jis uždėjo savo burną ant jo burnos, savo akis ant jo akių ir savo rankas ant jo rankų; ir jis išsitiesė ant vaiko; ir vaiko kūnas sušilo.
35 Po to jis sugrįžo ir vaikščiojo namuose ten ir atgal; ir užlipo ir išsitiesė ant jo; ir vaikas sučiaudėjo septynis kartus, ir vaikas atmerkė akis.
36 Ir pašaukęs Gehazį, jis tarė: „Pašauk tą šunamietę“. Taigi jis pakvietė ją. Ir jai pas jį įėjus, jis tarė: „Paimk savo sūnų“.
37 Tada įėjusi ji parpuolė prie jo kojų, nusilenkė iki žemės ir, paėmusi savo sūnų, išėjo.
38 Ir Eliša sugrįžo į Gilgalą; o šalyje buvo badas; ir pranašų sūnūs sėdėjo jo akivaizdoje; ir jis tarė savo tarnui: „Uždėk didelį puodą ir išvirk pranašų sūnums viralo“.
39 Ir vienas, išėjęs ant lauko žolių parinkti, rado laukinį vijoklį ir nuo jo pririnko pilną savo sterblę laukinių moliūgų ir atėjęs supjaustė juos į viralo puodą; nes jie jų nepažino.
40 Taigi jie įpylė vyrams valgyti. Ir įvyko, kad jiems valgant viralą, jie šaukdami tarė: „Mirtis puode, o Dievo vyre“. Ir jie negalėjo jo valgyti.
41 Bet jis tarė: „Tad atneškite miltų“. Ir jis subėrė juos į puodą; ir jis tarė: „Įpilk tiems žmonėms, kad jie valgytų“. Ir puode nebuvo nieko kenksmingo.
42 Ir atėjo vyras iš Baal-Šališos ir atnešė Dievo vyrui pirmavaisių duonos: dvidešimt miežinių kepalų ir pilnų varpų su grūdais jų lukštuose. Ir jis tarė: „Duok žmonėms, kad jie valgytų“.
43 Ir jo tarnas tarė: „Ką, ar aš turiu tai padėti priešais šimtą vyrų?“ Jis vėl pasakė: „Duok žmonėms, kad jie valgytų; nes taip sako VIEŠPATS: ‘Jie valgys ir dar paliks’“.
44 Taigi jis padėjo tai prieš juos, o jie valgė, ir jų paliko, pagal VIEŠPATIES žodį.